Kiekviena šeimos istorija prasideda ne nuo raidžių ant popieriaus, o nuo tylos, kuri gyvena tarp eilučių. Tai tyla, kurioje slypi senelės neištarti žodžiai, senelio švelni ranka, užkibusi ant vaikystės fotografijos kraštelio, ir motinos įdėmiai įsižiūrėjęs žvilgsnis į tolį, tarsi ten, už horizonto, ji regėtų tai, kas buvo prieš mus. Štai pirmieji 3 žingsniai prieš rašant šeimos istoriją.
Prieš imantis plunksnos – ar klaviatūros, kuri šiandien yra mūsų naujoji plunksna – turime sustoti prie slenksčio. Šeimos istorijos rašymas nėra tik faktų surinkimas ar vardų sąrašas. Tai kelionė į šešėlį, kuris kiekvieną vakarą seka paskui mus, nežinomas, bet neatsiejamas. Tai bandymas suprasti, kodėl esame tokie, kokie esame, ir kodėl mūsų širdis kartais suspaudžia nežinia dėl ko.
Tobulos istorijos nėra
Pirmasis žingsnis: Sustok ir išklausyk
Prieš pradėdami rašyti, turime išmokti klausytis. Ne vien ausimis – visa būtybe. Klausytis senų nuotraukų tylos, klausytis pageltusių laiškų šnabždesio, klausytis atminties, kuri slypi ne tik galvoje, bet ir rankose, kurios dar prisimena, kaip kepamas duona buvo kepama senelių namuose.
Pasidomėk tais, kurie dar gyvi. Močiutės balsas telefono ragelyje, tetos pasakojimas per šeimos šventes, dėdės trumpas, bet reikšmingas sakinys apie karą ar pokario metus – tai visa yra gyvoji istorija, kuri netrukus taps tik atspindžiu, jei jos neužrašysime.
Bet kaip klausytis? Ne klausimais, kurie žudo pasakojimą savo tikslumu. Klausk švelniai, tarsi šluostydamas dulkes nuo seno veidrodžio: „Kaip buvo tuomet?“ „Ką prisimenate apie tą laiką?“ „Kokia buvo močiutė, kai buvo vaikas?“ Ir tada – tylėk. Leisk atminčiai prisikelti iš gelmių, kaip vandens lašams iš gilaus šulinio.
Užrašyk viską. Diktofonas, telefonas, sąsiuvinis – nesvarbu. Svarbu, kad tie žodžiai, kurie kartais yra paskutiniai tiltas tarp kartų, nebūtų prarasti vėjo.
Namų archyvai yra pirmoji ir švenčiausia vieta
Antrasis žingsnis: Surink tai, kas išblaškyta
Šeimos istorija niekada negyvena vienoje vietoje. Ji išsibarstė po senus šeimos albumus, pamirštas dėžes palėpėje, archyvų dulkėtus lentynų skyrius, įvairių giminių namų stalčius. Ji gyvena ir skaitmeninėse erdvėse – senosiose elektroninio pašto žinutėse, Facebook prisiminimuose, senų telefonų nuotraukų galerijose.
Pradėk nuo to, kas arčiausiai. Namų archyvai yra pirmoji ir švenčiausia vieta. Ten gali rasti fotografijas, kuriose žmonės dar nežino, kad jie taps istorija. Pasižiūrėk į jas atidžiai – ne tik į veidus, bet ir į foną. Kokios suknelės, kokie baldai, kokia šviesa krinta pro langą? Visa tai kalba.
Paskui – dokumentai. Gimimo, santuokos, mirties liudijimai. Pasai, pažymėjimai, laiškai. Kartais vienas pasas, išduotas 1940 metais, pasako daugiau nei šimtas žodžių. Kartais vienintelis išlikęs laiškas iš karo – tai viskas, kas liko iš žmogaus, kurio šypsena tebebuvo šviesi.
Nebijok kreiptis į archyvus. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, ypatingasis archyvas – tai vietos, kur saugoma tai, ką laikas bandė ištrinti. Ten rasi dokumentus, kurie patvirtina tai, ką šnabždėjo močiutė: tremtį, represijas, pabėgimą, išgyvenimą.
Surink, susistemink, susidėliok į krūvas: nuotraukos čia, dokumentai čia, prisiminimai čia. Ir žinok, kad iš šių krūvų gimsta istorija.
Šeimos istorijos rašymas – tai meilė tiems, kurie buvo
Trečiasis žingsnis: Nubrėžk savo kelią
Dabar, kai rankose laikai praeities fragmentus ir širdyje – pasakojimus, tumetis apsispręsti: kokią istoriją nori papasakoti? Ne visą – nes visa niekada netelpa, – bet savo, tą, kuri tau labiausiai svarbi.
Gal tai bus chronologinis pasakojimas – nuo senelių senelių iki šių dienų, kaip upė, kuri teka nuo šaltinio iki jūros? Gal tai bus teminė istorija – apie migracijas, apie moteris šeimoje, apie profesiją, kuri perėjo iš kartos į kartą? Gal tai bus kelių žmonių portretai – gilinimasis į tuos, kurie labiausiai formavo šeimą, kurie buvo jos ramstis ir jos šviesa?
Nebijok rinktis. Kiekviena istorija yra išrinkimas, nes niekas negali užrašyti visko. Bet rinktis – nereiškia atmesti. Tai reiškia rasti pasakojimo siūlą, kuris viską sujungs.
Nubrėžk planą. Ne griežtą, ne negailestingą, bet planą kaip kompasą, kuris padės nepasiklysti. Pradžia, vidurys, pabaiga. Kas yra svarbiausios figūros? Kokios svarbios datos? Kokie lūžio taškai?
Ir prisimink: šeimos istorija – tai ne tik skausmas ir praradimai. Tai ir džiaugsmas, ir juokas, ir maža laimė, kuri gyveno paprastose dienose. Nerašyk tik apie kančią. Rašyk apie gyvenimą.
Prieš pradėdamas rašyti, sustok. Atsikvėpk. Prisimink, kad esi ne tik rašytojas, bet ir saugotojas. Ne tik pasakotojas, bet ir tiltas tarp tų, kurie jau nuėjo, ir tų, kurie dar ateis. Šeimos istorijos rašymas – tai meilės aktas. Meilė tiems, kurie buvo, ir tiems, kurie bus.
Ir kai pagaliau pradėsi rašyti, žinok: nėra tobulos istorijos. Yra tik nuoširdi. Yra tik ta, kuri kyla iš širdies ir kuri grįš į kito žmogaus širdį, kai jis, po metų ar dešimtmečių, atidarys tavo parašytą knygą ir pasakys: „Taip. Aš juos pažįstu. Jie – mano žmonės.“



