Aš nemoku rašyti

„Aš nemoku rašyti“

Šie žodžiai užmuša daugiau šeimos istorijų nei mirtis. Ne todėl, kad jie teisingi. Todėl, kad jie meluoja įtikinamai. Žodžiai sako: tu neturi teisės. Tau nepavyks. Tu sugadinsi. Ir tada žmogus, kuris galėtų užrašyti, kaip jo močiutė kepė duoną, kaip senelis grįžo iš karo, kaip tėvas pirmą kartą laikė jį ant rankų – padeda rašiklį ir atsidūsta – „aš nemoku rašyti.“

Ir dar viena istorija išnyksta. Ne todėl, kad niekas jos nežinojo. Bet todėl, kad niekas nedrįso jos užrašyti.

Kas nutinka, kai netiki savimi

Kai sako „aš nemoku rašyti“, tai nėra apie gebėjimą sudėti žodžius į sakinius. Tai apie baimę. Baimę, kad neįvertins. Kad parašytas tekstas bus prastas. Kad kažkas perskaitęs pamanys: „Tai viskas? Tik tiek?“ Baimę, kad tavo žodžiai neverti popieriaus, ant kurio jie užrašyti.

Bet štai tiesa, kuri išlaisvina: šeimos istorija nėra literatūra. Ji yra atmintis. Ir atminčiai netaikomi literatūros standartai.

Literatūra vertinama už stilių, už kalbos grožį, už metaforų tikslumą. Atmintis vertinama už vieną dalyką: ar ji tikra. Ar ji išsaugojo tai, kas buvę. Ne kaip buvo parašyta, o ką ji išsaugojo.

Kai rašai šeimos istoriją, tu nerašai Romano iš didžiosios raidės. Tu nerašai Poezijos rinkinio. Tu nerašai Esė. Tu rašai liudijimą. Faktą. Atsiminimą. Ir tam nereikia būti rašytoju. Tam tereikia būti žmogumi, kuris mato, girdi, prisimena.

Kas skaičiuos tavo žodžius?

Įsivaizduok. Po trisdešimties metų tavo anūkas randa tavo užrašytą istoriją apie savo prosenelę. Jis skaito:

„Močiutė Ona gyveno mažame name prie miško. Ji buvo rami moteris, bet kai reikėjo ginti savo vaikus, ji pasidarydavo kieta kaip akmuo. Kartą kaimynas pradėjo rėkti ant manęs, kad užlipau ant jo lysvės. Močiutė išėjo iš namų ir pasakė: „Jei dar kartą rėksi ant vaiko, turėsi reikalų su manim.“ Balsas buvo ramus, bet aš pamačiau, kaip tas kaimynas atsitraukė. Po to jis niekada daugiau neprisikabino.”

Ar tas anūkas pagalvos: „Dieve, kokia prasta kalba! Kokios banalios metaforos! Kiek gramatinių klaidų!”? Ne. Jis pagalvos: „Aš niekada jos nepažinojau. Bet dabar žinau. Ji buvo stipri. Ji gelbėjo vaikus. Ji buvo nepaprastai galinga.”

Tavo anūkas skaitys ne stilių. Jis skaitys prosenelės gyvenimą. O pastarasis labiau atgis per paprastus žodžius, nei per bet kokį kitą literatūrinį meistriškumą.

Atmintis neturi būti graži – ji turi būti tikra

Literatūra gražu. Atmintis – tiesa. Literatūra svarsto žodžius. Atmintis mena faktus. Literatūra klausia: kaip tai pasakyti geriau? Atmintis primena: tai tikrai taip buvo.

Kai rašai šeimos istoriją, tavo priešas nėra bloga kalba. Tavo priešas yra užmiršimas. Tavo darbas nėra sukurti šedevrą. Tavo darbas yra atverti duris į praeitį.

Kai senelis pasakoja tau, kaip jis išgyveno karą, tu nerašai novelės. Tu fiksuoji prisiminimą. Jei parašysi: „Senelis sakė, kad buvo baisiai baisu. Jis slėpėsi rūsyje. Kada baigėsi karas, jis verkė” – tai yra tobulas sakinys. Ne todėl, kad jis literatūriškas. Bet todėl, kad jis tikras.

O jei parašysi: „Senelis pasakojo, kad karas buvo baisus. Jis slėpėsi. Kai baigėsi, jis buvo labai laimingas” – tai irgi geras sakinys. Nes jis išsaugo esmę. Jis nepameta fakto.

Tau nereikia rašyti kaip profesionalui. Tau reikia rašyti kaip liudytojui.